Seniai seniai, kai Stounhendže dar gyvavo Burtininkų Akademija, kiekvienas jos mokinys turėjo treniruoti savo magijos įgūdžius įvairiais pratimais, vienas iš kurių buvo šis žaidimas.
Jie, žaisdami šį žaidimą, treniravo savo nuojautą. Laikmečiams bėgant, gilioji šio žaidimo prasmė pasimetė. Liko linksmas kortų žaidimas, kurį užeigose ir smuklėse dažnai žaidė amatininkai, valstiečiai ir kariai. Tik kai žymus archeologas Dr. Hensch Stone giliai Stounhendžo požemiuose atrado senovinį rankraštį, šis žaidimas vėl atgimė. Šios taisyklės tokios, kaip tame rankraštyje, o iliustracijos panašios į naudotas originaliame žaidime.
Šiame kerinčiame kortų žaidime kiekvienas mokinys turi numanyti, kiek triukų laimės kiekviename raunde. („Triukas“ – kiekvienas žaidėjas savo ėjimu padeda po vieną atverstą kortą. Šios kortos yra vadinamos „Triuku“). Taiklūs spėjimai duoda taškų. Tas, kuris žaidimo pabaigoje turi daugiausiai taškų, laimi žaidimą ir palipa dar vienu laipteliu, siekiant tapti išmintingu, senu burtininku.